Vienas iš pagrindinių teisinės valstybės principų yra asmens teisė kreiptis į teismą, kad šis apgintų jo pažeistas teises. Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad „asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą“. Civilinio kodekso 1.138 straipsnyje nurodyta, kad „civilines teises įstatymų nustatyta tvarka gina teismas <..>“. Tačiau ši asmens teisė, kaip ir visos kitos asmens teisės, turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka ir tokiu būdu, kad be teisėto pagrindo nebūtų pažeistos ar apribotos kitų asmenų teisės.
Civilinio proceso kodekso 5 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad „kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas“. Civilinio proceso kodekso 2 straipsnyje įtvirtinti civilinio proceso tikslai – „ginti asmenų, kurių materialinės subjektinės teisės ar įstatymų saugomi interesai pažeisti ar ginčijami, interesus, tinkamai taikyti įstatymus teismui nagrinėjant civilines bylas, priimant sprendimus bei juos vykdant, taip pat kuo greičiau atkurti teisinę taiką tarp ginčo šalių, aiškinti bei plėtoti teisę“. Iš nurodytų normų matyti, kad asmuo turi teisę kreiptis į teismą tik tokiu atveju, jeigu yra pažeistos arba ginčijamos jo teisės ar teisėti interesai. Priešingu atveju, jeigu teismai nagrinėtų bet kokius asmenų pareiškimus, galėtų būti padaryta didelės žalos tiek bendrai teisinei sistemai, tiek konkretiems asmenims.
Civilinio proceso kodekso 7 straipsnio 2 dalyje, užtikrinant proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų laikymąsi, įtvirtintos dalyvaujančių byloje asmenų pareigos sąžiningai naudotis ir nepiktnaudžiauti jiems priklausančiomis procesinėmis teisėmis, rūpintis greitu bylos išnagrinėjimu, rūpestingai ir laiku, atsižvelgiant į proceso eigą, pateikti teismui įrodymus ir argumentus, kuriais grindžiami jų reikalavimai ar atsikirtimai.
Siekiant, kad būtų užtikrintas efektyvus procesas ir proceso tikslų įgyvendinimas, įstatyme numatytas sankcijų už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis institutas. Įstatyme numatyti iš esmės du pagrindiniai proceso dalyvių drausminimo būdai: nuostolių, atsiradusių dėl piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis atlyginimas ir baudos dėl piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis paskyrimas. Šiame straipsnyje bus aptartos tik baudos skyrimo sąlygos ir tvarka.
Civilinio proceso kodekso 95 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad „teismas, nustatęs šio straipsnio 1 dalyje numatytus piktnaudžiavimo atvejus, gali paskirti dalyvaujančiam byloje asmeniui iki dvidešimt tūkstančių litų baudą, iki 50 procentų iš šios baudos gali būti skiriama kitam dalyvaujančiam byloje asmeniui“. Įstatyme numatytas maksimalus baudos dydis – dvidešimt tūkstančių litų. Atsižvelgiant į pažeidimo pobūdį ir kitas reikšmingas aplinkybes, teismas turi paskirti atitinkamo dydžio baudą neviršydamas šio nustatyto maksimalaus dydžio. Bauda yra priteisiama sumokėti į valstybės biudžetą. Nuo 2011-06-21 įsigaliojo Civilinio proceso kodekso 95 straipsnio 2 dalies pakeitimas (Žin., 2011, Nr. 85-4126), numatantis galimybę iki 50 procentų iš paskirtos baudos skirti kitam dalyvaujančiam byloje asmeniui. Tokiu būdu bauda siekiama ne tik nubausti ir sudrausminti piktnaudžiaujantį procesinėmis teisėmis asmenį, bet ir kompensuoti dėl to nukentėjusiam proceso dalyviui padarytą žalą. Jeigu dalyvaujantis byloje asmuo pareiškia reikalavimą dėl nuostolių atlyginimo už piktnaudžiavimą procesu, tuomet jam skirta baudos dalis įskaitoma į priteistiną nuostolių sumą (Civilinio proceso kodekso 95 straipsnio 2 dalis). Taip užkertama galimybė gauti dvigubos naudos iš procesu piktnaudžiavusio asmens.
Bauda gali būti skiriama ne tik proceso šaliai (ieškovui, atsakovui), bet ir visiems proceso dalyviams (šalims, pareiškėjams, tretiesiems asmenims, atstovams ir kt.). Iki 2011-06-21 Civilinio proceso kodekso pakeitimų bauda galėjo būti paskirta tik proceso šaliai. Šis pakeitimas, žinoma, vertinamas teigiamai, nes proceso dalyviams taip pat yra suteiktos teisės procese, kuriomis piktnaudžiaujant gali būti pažeistos kitų asmenų teisės arba sutrukdyta bylos greitam išnagrinėjimui.
Civilinio proceso kodekso 95 straipsnio 1 dalyje numatyti piktnaudžiavimo atvejai yra šie: nesąžiningas nepagrįsto ieškinio (apeliacinio ar kasacinio skundo, prašymo atnaujinti procesą, kito procesinio dokumento) pareiškimas arba sąmoningas veikimas prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą. Taigi baudos skyrimo pagrindas yra piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis bent vienu iš nurodytųjų būdų.
Nesąžiningas nepagrįsto ieškinio ar kito procesinio dokumento pareiškimas, kaip piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis yra pakankamai sunkiai konstatuojamas. Paprastai ieškinio ar kito dokumento pagrįstumas ar nepagrįstumas paaiškėja tik teismui ištyrus visas bylos aplinkybes ir priėmus atitinkamą sprendimą. Teismui nusprendus atmesti ieškinį, tai savaime nebus pagrindas pripažinti, kad asmuo pareikšdamas ieškinį piktnaudžiavo procesinėmis teisėmis. Asmuo, manantis, kad jo teisės yra pažeistos, turi teisę kreiptis į teismą ir negali būti baudžiamas, jeigu bylos rezultatas būtų jam nepalankus ir paaiškėtų, kad jo ieškinys buvo nepagrįstas. Piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis reiškiant nepagrįstą ieškinį pasireiškia tuo, kad asmuo suvokia, jog jo ieškinys yra nepagrįstas, tačiau vis tiek reiškia tokį ieškinį. Taigi ne bet koks nepagrįsto ieškinio pareiškimas, o tik nesąžiningas tokio ieškinio pareiškimas gali būti pagrindas skirti baudą.
Konstatuodamas piktnaudžiavimą procesu reiškiant nepagrįstą ieškinį ar kitą procesinį dokumentą, teismas privalo įvertinti ir nustatyti pareikšto reikalavimo nepagrįstumą. Jeigu reikalavimas bent iš dalies tenkinamas, nėra pagrindo teigti, kad asmuo piktnaudžiavo procesinėmis teisėmis. Ieškinį atmetus tuo pagrindu, kad ieškovas neįrodė ieškinio pagrįstumo, taip pat nebūtų pripažįstama, kad ieškovas tikrai nesąžiningai pareiškė nepagrįstą ieškinį (Kauno apygardos teismo 2011-01-20 nutartis c. b. Nr. 2-941-260/2011).
Lietuvos apeliacinis teismas, nagrinėdamas c. b. Nr. 2-1707/2011 dėl bankroto administratoriaus skyrimo pagrįstumo ir baudos apeliantams už nepagrįsto atskirojo skundo pateikimą, 2011-06-14 nutartyje argumentavo, kad „aiškiai nepagrįsto ieškinio (skundo) pareiškimas konstatuojamas tada, kai procesinis dokumentas teikiamas ne siekiant apginti pažeistą teisę, o sukelti nepatogumų, trukdžių, rūpesčių. Nesąžiningumas reiškia asmens suvokimą, jog jo reikalavimas iš tiesų yra nepagrįstas, asmuo neturi teisės reikalauti ginti jo teises, kadangi jos realiai nebuvo pažeistos. Šiuo atveju esminę reikšmę turi subjektinė asmens suvokimo pusė, t. y. būtina nustatyti, ar apeliantai suvokė arba turėjo suvokti, jog jų atskirasis skundas yra nepagrįstas, o reikalavimas neteisėtas. Nesąžiningumu negali būti laikomas atskirojo skundo padavimas, nors jis ir pripažintas nepagrįstu, jei asmuo tiki savo teisių pažeidimu ir nuoširdžiai siekia jas apginti, antraip baudos skyrimas prilygtų sankcijai už procesinį veiksmą – skundo padavimą – kaip tokį“. Kitoje byloje (2013-02-14 nutartis c. b. Nr. 2-904/2013) Lietuvos apeliacinis teismas šį išaiškinimą papildė nurodydamas, kad „teismas, spręsdamas dėl skirtinos baudos, turi įvertinti aplinkybių visumą, t. y. padaryto pažeidimo pobūdį, mastą, pasekmes, pažeidimo įtaką civilinio proceso principų įgyvendinimui, pažeidimą padariusio asmens savybes bei kitas reikšmingas aplinkybes“.
Nors dažniausiai teismų praktikoje konstatuoti nesąžiningo ieškinio ar kito procesinio dokumento pareiškimo nėra pakankamo pagrindo, pasitaiko, kad asmens piktnaudžiavimas iš bylos aplinkybių yra akivaizdus. Pavyzdžiui, Lietuvos apeliacinis teismas 2012-05-24 nutartyje c. b. Nr. 2-765/2012, nurodė konkrečius atvejus, kada būtų pripažintas piktnaudžiavimas: kai ieškinys dėl bankroto bylos iškėlimo atsakovui pareiškiamas vykstant kitam teisminiam ginčui tarp šalių dėl skolos priteisimo, darbų atlikimo ir pan., atsakovas kreditoriui išdėsto motyvuotus argumentus, kad jo atžvilgiu nebūtų pradėta bankroto procedūra, kreditorius disponuoja informacija apie tai, kad skolininko nemokumo požymių nėra, tačiau jis vis tiek paduoda ieškinį atsakovui dėl bankroto bylos iškėlimo.
Teismų praktikoje laikomasi vieningos pozicijos, kad įstatyme nustatytos teisės įgyvendinimas gali būti laikomas piktnaudžiavimu tik išimtiniais atvejais, kai tokia teise akivaizdžiai naudojamasi ne pagal jos paskirtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005-04-04 nutartis c. b. Nr. 3K-3-224/2005; 2010-03-02 nutartis c. b. Nr. 3K-3-94/2010).
Kitas piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis būdas pasireiškia sąmoningu veikimu prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą. Dažniausiai tai būna piktnaudžiavimas nušalinimo teise, nepagrįsti prašymai atidėti bylos nagrinėjimą ir pan. Čia taip pat esminė sąlyga yra sąmoningas veikimas, t. y. asmens suvokimas, kad savo veiksmais siekia ne pasinaudoti teisėmis, o sutrukdyti procesui. Teismas kiekvienu atveju turi analizuoti ir nustatyti subjektyviąją veikimo pusę. Asmens sąmoningas veikimas prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą nustatomas vertinant asmens asmenines savybes, išprusimą, jo elgesį kitose bylose ir pan. Pavyzdžiui, profesionalus teisininkas, turintis aukštąjį teisinį išsilavinimą, turi suvokti savo veiksmų procesines pasekmes ir jų pagrįstumą.
Nors bauda už piktnaudžiavimą procesine teise gali būti skiriama tik už piktnaudžiavimo veiksmus, atliktus konkrečiame procese, tačiau sprendžiant klausimą dėl piktnaudžiavimo teisėmis, gali būti vertinami ne tik konkrečiame procese asmens atlikti veiksmai, bet ir asmenį apibūdinančios aplinkybės, jo veiksmų motyvacija ir kt.. Duomenys apie tai gali būti ne tik nagrinėjamoje byloje, bet ir kitose bylose, kuriose dalyvauja asmuo, kurio veiksmai, manoma, gali būti įvertinti kaip piktnaudžiavimas procesu. „Asmens veiksmai, atlikti kitose bylose, gali būti panaudojami kaip asmens suvokimo, išprusimo įvertinimo pagrindas. Tai yra aplinkybės, turinčios įtakos asmens veiksmų teisiniam vertinimui ir baudos skyrimui, bet jos pačios nesudaro piktnaudžiavimo pagrindo“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007-10-12 nutartis c. b. Nr. 3K-3-406/2007).
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2007-08-28 nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-40104/2007, pateikė išaiškinimą, kad „piktnaudžiauti procesu galima naudojant procesine nušalinimo teisę ne pagal jos paskirtį, t. y. veikiant prieš greitą ir teisingą bylos išnagrinėjimą, įtraukiant teismą į nepagrįstų nuolatinių iš esmės to paties turinio skundų svarstymą, o ne norint pagrįstai nušalinti teisėją, kuris neatitinka nešališkumo reikalavimų ir negali objektyviai išnagrinėti bylos. Jeigu piktnaudžiavimas procesu pasireiškia tokiu būdu, tai teisėjo nušalinimo ir šalies piktnaudžiavimo šia procesine teise klausimai yra tarpusavyje susiję. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi pozicijos, kad teisėjas, sprendžiantis CPK 69 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka teisėjo nušalinimo klausimą, turi teisę išspręsti ir su nušalinimu susijusį klausimą – dėl baudos už piktnaudžiavimą procesine nušalinimo teise paskyrimo“.
Apibendrinant įstatyme įtvirtintas sąlygas bei teismų praktiką nagrinėjant klausimus dėl baudos paskyrimo už piktnaudžiavimą procesu, galima pasakyti, kad bauda skiriama išskirtiniais atvejais, nustačius neabejotiną nesąžiningą, sąmoningą asmens naudojimąsi procesinėmis teisėmis, kai tokiu veikimu siekiama ne tokių teisių įgyvendinimo teisėtų tikslų, o siekiant sutrukdyti bylos nagrinėjimui ar pakenkti kitiems proceso dalyviams.
adresas: Žalgirio g. 88, 210, Vilnius, Lietuva
kodas: 302247995
PVM kodas: LT100004957611
Advokatas Aivaras Aleksiejevas
el. p.: aivaras.aleksiejevas@aginvest.eu
tel. +370 685 31924
Advokatas Mindaugas Gedeikis
el. p.: mindaugas.gedeikis@aginvest.eu
tel. +370 685 31925