Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (LVAT) priėmė svarbų sprendimą, kuriuo buvo apgintos įmonės teisės taikant areštą jos turtui. Byla atskleidė, kaip netinkamai pritakytas turto areštas gali paralyžiuoti įmonės veiklą ir kodėl teismų sprendimai turi būti ne tik teisingi, bet ir praktiškai įgyvendinami.

Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos (NMA) prašymu teismas įmonei pritaikė areštą. Buvo areštuotas įmonės nekilnojamasis ir kilnojamasis turtas, o jei jo nepakanka – piniginės lėšos ir turtinės teisės.

Susiklostė paradoksali situacija: įmonė turėjo turto, tačiau faktiškai buvo areštuotos tik jos sąskaitos visai arešto sumai. Įmonei buvo užkirstas kelias mokėti darbuotojams atlyginimus ar vykdyti mokestinius įsipareigojimus. Tokia tvarka neatitiko teismo nutartyje nustatyto eiliškumo – pirmiausia turėjo būti areštuojamas kilnojamasis ir nekilnojamasis turtas, o tik jų nepakankant – piniginės lėšos.

Pirmosios instancijos teismas atsisakė pakeisti pritaikytas užtikrinimo priemones ir nepaaiškino, kaip nustatytas areštuojamo turto eiliškumas turėtų būti užtikrintas praktiškai.

LVAT, nagrinėdamas įmonės skundą, priminė, jog arešto vykdymo tvarką ir pagrindinius taikymo principus nustato Civilinio proceso kodeksas (CPK).

Kai taikomos laikinosios apsaugos priemonės, susijusios su turtu, išsamūs turto duomenys nutartyje gali būti nenurodomi, jeigu areštuojamas turto registre neregistruojamas kilnojamasis daiktas arba nutarties priėmimo dieną teismui nėra žinoma, kiek ir kokio turto turi atsakovas. Šiais atvejais asmuo, kurio prašymu taikomos laikinosios apsaugos priemonės, dėl atsakovo turto suradimo ir aprašymo turi per 14 dienų kreiptis į antstolį. Antstolis atlieka pirminį areštuoto turto duomenų patikslinimą per 14 dienų nuo nutarties priėmimo vykdyti. Per 14 dienų nepateikus nutarties antstoliui vykdyti arba antstoliui per 14 dienų neatlikus pirminio areštuoto turto duomenų patikslinimo, laikinosios apsaugos priemonės nustoja galioti.

LVAT taip pat akcentavo, kad, vadovaujantis CPK 145 str. 6 d., paprastai yra leidžiama iš areštuotų lėšų mokėti darbuotojams darbo užmokestį, mokėti mokesčius valstybei, privalomąsias socialinio draudimo įmokas bei atsiskaityti su ieškovu. Administraciniame ginče pritaikius CPK nustatytas priemones, turi būti laikomasi visų jų taikymo taisyklių, taip pat ir CPK 145 str. 6 d. normos bei jos taikymo praktikos.

LVAT ištaisė pirmosios instancijos padarytą klaidą: areštas turtui, o jo nesant – piniginėms lėšoms, buvo paliktas galioti, tačiau teismas aiškiai nustatė, kad iš areštuoto turto galima atsiskaityti su NMA, mokėti atlyginimus darbuotojams ir privalomus mokesčius. Be to, NMA buvo įpareigota dėl turto suradimo ir aprašymo kreiptis į antstolį, kuris privalo nustatyti konkrečią lėšų sumą, leidžiamą naudoti nurodytoms operacijoms per vieną kalendorinį mėnesį. Teismas taip pat priminė, kad nesikreipus į antstolį ir nepatikslinus areštuoto turto duomenų, reikalavimo užtikrinimo priemonė galioja 14 dienų nuo LVAT nutarties priėmimo dienos.

LVAT šiuo sprendimu aiškiai pabrėžė, kad turto areštas negali tapti priemone įmonės veiklai sustabdyti, o turi užtikrinti galimą teismo sprendimo įvykdymą. Tai dar kartą parodo, jog teisingumo sistema privalo derinti kreditoriaus teisių apsaugą su verslo galimybe toliau veikti bei vykdyti įsipareigojimus darbuotojams ir valstybei.