Mokesčiai pardavus vertybinius popierius: FIFO metodo taikymą pakoregavo teismai

Mindaugas Gedeikis nuotrauka

Fiziniai asmenys, prekiaujantys akcijomis ir kitais vertybiniais popieriais (VP), žino, kad pajamos, gautos pardavus VP, yra apmokestinamos gyventojų pajamų mokesčiu. Iki šiol buvo įprasta, kad apskaičiuojant VP pardavimo apmokestinamąsias pajamas iš jų buvo atimamos VP įsigijimo išlaidos laikantis VP įsigijimo eiliškumo taisyklės (FIFO metodo).  Tokios pozicijos laikėsi ir Valstybinė mokesčių inspekcija (VMI). Tačiau 2011 m. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (LVAT arba teismas) išaiškino (adm. b. Nr. A556 – 2164/2011; adm. b. Nr. A442-2316/2011), kad ši taisyklė taikoma ne visais atvejais.

 

VMI iki šiol laikėsi griežtos pozicijos ir FIFO metodą taikė visais atvejais apskaičiuodama VP pardavimo apmokestinamąsias pajamas. Tokią poziciją VMI grindė Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (GPMĮ) 17 str. 1 d. 30 p. įtvirtinta taisykle, kad parduodant dalį to paties emitento tos pačios rūšies ir klasės VP, kiekvienu atveju laikoma, kad pirmiausia parduodami anksčiausiai įsigyti VP (FIFO – angl. first in, first out). Todėl asmuo, parduodantis akcijas ar kitus VP, negalėjo pasirinkti, kurie iš jų parduodami, o turėjo taikyti FIFO metodą.

 

2011 m. LVAT nagrinėtose bylose padarė išvada, kad FIFO taisyklės taikymas visais VP pardavimo atvejais yra nepagrįstas, o VMI plečiamai aiškino įstatymo nuostatas.

 

Kad būtų aiškus teismo išaiškinimas ir kad juo tinkamai būtų galima pasinaudoti, svarbu nustatyti, kokios buvo faktinės aplinkybės. Teismo nagrinėtose bylose fizinis asmuo nuo 1994 iki 2007 metų supirko dalį uždarosios akcinės bendrovės (UAB) nematerialių paprastųjų vardinių akcijų. 2005-11-15, 2006-01-09 ir 2007-02-13 pirkimo-pardavimo sutartimis akcijas pardavė ir gavo pajamų. Pirmosiose dviejose sutartyse buvo aiškiai nurodyta, kokiu laikotarpiu įgytos akcijos yra perleidžiamos (atitinkamai perleistos akcijos įsigytos po 1998 m. ir akcijos įsigytos 2005 m.), o trečiąja sutartimi buvo parduotos visos likusios to paties UAB akcijos. Tokiu būdu iš dalies identifikuotos parduodamos akcijos. Teismas konstatavo, kad tai leido aiškiai nustatyti šiomis sutartimis parduotų akcijų įsigijimo kainą. Taigi tokiu būdu akcijas pardavęs asmuo apskaičiuodamas pajamas, nuo kurių reikia mokėti mokesčius, iš pajamų atėmė akcijų įsigijimo kainą nesivadovaudamas FIFO metodu. Jis iš pajamų atėmė tų akcijų, kurios buvo nurodytos sutartyje, įsigijimo kainą, o ne anksčiausiai įsigytų.

 

Teismas konstatavo, kad asmuo, pardavęs akcijas, turėjo teisę pasirinkti, kokias akcijas parduoda, o apmokestinamąsias pajamas apskaičiavęs nesivadovaudamas FIFO metodu teisės aktų nepažeidė. Buvo išaiškinta, kokiais atvejais (kai faktinė situacija yra panaši į aptartąją) FIFO metodas turėtų būti taikomas, ir kada jo taikyti neprivaloma.

 

Pirma, FIFO taisyklės taikymas yra siejamas tik su gyventojų pajamų mokesčio lengvata (pajamų neapmokestinimu), taikoma tam tikroms pajamoms, gautoms pardavus VP ne anksčiau negu po 366 dienų nuo jų įsigijimo dienos. Taigi eiliškumo taisyklės taikymas yra tiesiogiai susietas su paminėtos privalomos sąlygos lengvatai tenkinimo nustatymu, t. y. įstatyme yra aiškiai ir nedviprasmiškai apibrėžtos eiliškumo taisyklės taikymo ribos.

 

Antra, nei GPMĮ, nei kituose mokesčių teisės aktuose nėra jokios nuostatos, jog apskaičiuojant apmokestinamąsias pajamas, gautas pardavus VP, VP įsigijimo kaina atimama iš VP pardavimo gautų pajamų atsižvelgiant į šių VP įsigijimo eiliškumą. GPMĮ nedetalizuoja, kaip turi būti sprendžiamas klausimas dėl įsigijimo išlaidų pripažinimo, kai parduodama dalis skirtingais laikotarpiais bei nevienoda kaina įsigyto ir tik rūšiniais požymiais apibrėžto ne individualios veiklos turto (įskaitant ir VP).

 

Trečia, atsižvelgiant į tai, jog mokesčio lengvata ir jos turinys negali būti aiškinami plečiamai, aptariama GPMĮ 17 str. 1 d. 30 p. nustatyta eiliškumo taisyklė negali būti taikoma tais atvejais, kurie nepatenka į pastarosios įstatymo nuostatos taikymo sritį. Aplinkybė, jog GPMĮ 17 str. 1 d. 30 p. įtvirtinta eiliškumo taisyklė taikoma tik iš VP gautoms pajamoms (t. y. ji neapima kito rūšiniais požymiais apibūdinamo ne individualios veiklos turto), vienareikšmiškai paneigia bendros tokios išlaidų pripažinimo (eiliškumo) taisyklės buvimą. Teismas taip pat pabrėžė, kad toks vertinimas negali būti laikomas pažeidžiančiu mokesčių mokėtojų lygybės principą, nes pagal savo esmę pati mokesčio lengvata iš esmės yra tam tikra išimtis iš mokesčių mokėtojų lygybės bei mokesčio visuotinio privalomumo principų.

 

Ketvirta, esant neaiškumui (reglamentavimo neišsamumui), teisės aktų nuostatos turi būti aiškinamos kaip nedraudžiančios mokesčių mokėtojui savo nuožiūra pasirinkti teisės aktams neprieštaraujantį jam priimtiniausią parduodamų VP įsigijimo išlaidų nustatymo būdą, pavyzdžiui, taikyti nacionalinėje teisėje pripažintus ir apskaitoje naudojamus metodus (būdus, taisykles) ir pan. Ir nors pasirinktas tokio, kaip aptariamos bylos VP įsigijimo išlaidų nustatymo būdas neturi sudaryti prielaidų mokesčių mokėtojui išvengti mokesčių, tai nereiškia, jog mokesčių mokėtojas privalo, esant galimybei pasirinkti vieną iš kelių teisėto elgesio modelio variantų, rinktis tokį, pagal kurį jam atsirastų didžiausia mokestinė prievolė. Sąžiningai veikiantis mokesčių mokėtojas turi teisę bei galimybę numatyti savo veiksmų mokestines pasekmes ir pasirinkti tokį teisėtą veiklos modelį, kuris leistų veikti mažiausiomis išlaidomis, jei tik nėra pažeidžiamas draudimo piktnaudžiauti teise principas.

 

Atsižvelgiant į teismo argumentus, darytina išvada, kad FIFO taisyklė, teismo nuomone, taikoma tik tais atvejais, kai norima (esant visoms būtinoms sąlygoms) pasinaudoti mokestine lengvata, įtvirtinta GPMĮ 17 str. 1 d. 30 p., ir nemokėti gyventojo pajamų mokesčio nuo gautų pajamų už VP pardavimą. Visais kitais atvejais mokesčių mokėtojas gali pasirinkti parduodamų VP (kai VP yra ne individualios veiklos turtas) įsigijimo išlaidų nustatymo būdą, kuris gali būti identifikuojamas atsižvelgiant į įvairias objektyvias aplinkybes bei duomenis (pvz., pirkimo–pardavimo sutartis, kurioje nurodomas konkretus parduodamas turtas, pateiktas mokesčio deklaracijas ir pan.).

Lankstumas

Atsižvelgdami į Kliento poreikius galime pasiūlyti lanksčias sąlygas

Dėmesys

Skirsime Jums ypatingą dėmesį

ASMENINIS ADVOKATAS

Asmeninis turto, verslo ir investicijų advokatas

Kontaktai

AG Invest advokatų profesinė bendrija

 

 adresas: Žalgirio g. 88, 210, Vilnius, Lietuva

Paslaugas teikiame visoje Lietuvoje
Paslaugas teikiame visoje Lietuvoje
(Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje, Alytuje ir kt.)

 tel. +370 685 31925
 el. p.: info@aginvest.eu

 

 

kodas: 302247995
PVM kodas: LT100004957611

 

a. s. Nr.: LT25 7044 0600 0661 8152
SWIFT kodas: CBVILT2X

Advokatas Aivaras Aleksiejevas
 el. p.: aivaras.aleksiejevas@aginvest.eu
 tel. +370 685 31924

Advokatas Mindaugas Gedeikis
 el. p.: mindaugas.gedeikis@aginvest.eu
 tel. +370 685 31925

Advokatė Lina Urbanavičienė
 el. p.: lina.urbanaviciene@aginvest.eu
 tel. +370 650 34204

 

Advokatas Aivaras Aleksiejevas
 el. p.: aivaras.aleksiejevas@aginvest.eu
 tel. +370 685 31924

 

Advokatas Mindaugas Gedeikis
 el. p.: mindaugas.gedeikis@aginvest.eu
 tel. +370 685 31925

Kaip mus rasti