Paprastai palūkanų už naudojimąsi paskola dydį ir mokėjimo tvarką nustato šalys susitarimu. Tačiau kartais, pasibaigus nustatytų palūkanų taikymo terminui ir derantis dėl naujų palūkanų, sutarties šalims nepavyksta pasiekti abiems pusėms priimtino susitarimo. Tokiu atveju bankai paprastai vienašališkai nustato palūkanų normą, kurią kredito gavėjas yra priverstas mokėti. Ar toks bankų elgesys yra teisėtas ir ką tokioje situacijoje gali padaryti kredito gavėjai?

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (LAT) formuoja praktiką, kad tokiu atveju, kai šalys nesusitaria dėl fiksuotųjų palūkanų dydžio, bankas palūkanų dydį turi teisę vienašališkai nustatyti pats. LAT 2014-09-19 nutartimi (c. b. Nr. 3K-3-394/2014) išnagrinėjo bylą, kurios šalys pirminėje kredito sutartyje buvo susitarusios dėl kintamųjų palūkanų ir jų keitimo laikotarpio kas 6 mėnesius. Vėliau šalys susitarė palūkanas pakeisti iš kintamųjų į fiksuotąsias, nustatant atitinkamą fiksuotųjų palūkanų normą apibrėžtam terminui (5 metams). Šiam terminui pasibaigus, šalims nepavyko susitarti dėl naujos fiksuotųjų palūkanų normos, todėl bankas vienašališkai nustatė naują fiksuotųjų palūkanų normą ateinančiam penkerių metų laikotarpiui. LAT šioje byloje konstatavo, kad banko veiksmai, nustatant naują palūkanų normą kitam laikotarpiui pagal kredito sutarties sąlygas (nekeičiant palūkanų rūšies, jų normos nustatyto periodiškumo), negali būti prilyginami vienašališkam sutarties pakeitimui. Tokios pat pozicijos teismas laikėsi ir vėlesnėse savo bylose (2014-12-10 nutartis c. b. Nr. 3K-3-537/2014; 2014-12-19 nutartis c. b. Nr. 3K-3-558/2014).

Kartais kredito gavėjai klaidingai mano, kad pakeitus kintamąsias palūkanas į fiksuotąsias ir pasibaigus nustatytam fiksuotųjų palūkanų terminui, galės reikalauti, kad bankas vėl taikytų prieš tai galiojusią kintamųjų palūkanų normą. Tačiau šalims susitarus kintamąsias palūkanas pakeisti į fiksuotąsias, sutarties nuostata dėl kintamųjų palūkanų nustoja galioti. Taigi bankas neturi jokios teisinės pareigos sutikti vėl taikyti anksčiau galiojusias kintamąsias palūkanas. Dėl to derybinės kredito gavėjo pozicijos tokioje situacijoje tampa silpnos, o bankai yra linkę tuo pasinaudoti ir nustatyti didesnes palūkanas.

Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad formuodami bankus palaikančią praktiką, teismai negina silpnesniosios pusės – vartotojų (kredito gavėjų). Tačiau tose pačiose jau minėtose bylose teismas yra nurodęs teisines priemones, kuriomis kredito gavėjas galėtų ginti savo teisės dėl nepagrįstai didelių palūkanų. Taigi kredito gavėjas galėtų teisme ginčyti banko vienašališkai nustatytą palūkanų dydį prašydamas jį sumažinti. Teismas siūlo remtis Civilinio kodekso 6.872 str. 1 d., kurioje nustatyta, kad, jeigu šalys nėra susitarusios dėl palūkanų dydžio, palūkanos nustatomos pagal paskolos davėjo (pvz., banko) gyvenamosios ar verslo vietos komercinių bankų vidutinę palūkanų normą. Tokiu atveju kredito gavėjas teisme turėtų įrodyti, kad banko nustatyta palūkanų norma yra nepagrįstai didelė, neatitinka vietos komercinių bankų vidutinės palūkanų normos. Įrodžius šią aplinkybę, teismas galėtų nustatyti mažesnę palūkanų normą.

Taigi, nors bankai turi teisę nesant šalių susitarimo dėl palūkanų dydžio vienašališkai nustatyti palūkanų normą, tačiau kredito gavėjo pažeistos teisės dėl nepagrįstai didelių banko vienašališkai nustatytų palūkanų gali būti ginamos teisme.