Ne vienam vadovui turbūt yra tekę svarstyti klausimą, kaip pasielgti įmonei patiriant tam tikrus finansinius sunkumus. Ar laukti ekonominės situacijos pagerėjimo, ar inicijuoti įmonės pabaigą. Todėl aktualus įmonės vadovo atsakomybės laiku nesikreipus į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, klausimas.

Lietuvos teisės aktai numato tiek administracinę (Administracinių teisės pažeidimų kodekso 50 (6) str.), tiek civilinę atsakomybę už pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo nepateikimą teismui. Kai kuriais atvejais, esant atitinkamų nusikalstamų veikų sudėčiai, tyčiniam bankrotui, gali būti taikoma netgi baudžiamoji atsakomybė (Baudžiamojo kodekso 208 str., 209 str.). Tačiau baudžiamoji atsakomybė praktikoje taikoma retais, išskirtiniais atvejais, laikantis baudžiamosios atsakomybės, kaip paskutinės priemonės (lot. ultima ratio) principo. Taip pat ir Administracinių teisės pažeidimų kodekso minėta norma praktikoje, rodos, yra pamiršta ir neveikianti. Teisinėje valstybėje yra įprasta ir siektina, kad efektyviausia ir dažniausiai taikoma būtų civilinė atsakomybė. Todėl plačiau ir aptarsime būtent civilinę įmonės vadovo atsakomybę laiku nesikreipus į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo.

Įmonės vadovo pareiga pateikti teismui ieškinį dėl įmonės bankroto bylos iškėlimo, kai įmonė yra nemoki, yra įtvirtinta Įmonių bankroto įstatymo 8 str. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad „jeigu įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir šis (šie) nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo arba yra sąlyga, nurodyta šio įstatymo 4 straipsnio 4 punkte, įmonės vadovas, savininkas (savininkai) privalo pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo“. Šioje nuostatoje minima įstatymo 4 str. 4 p. sąlyga yra ta, kad įmonė viešai paskelbė arba kitaip pranešė kreditoriui (kreditoriams), kad negali arba neketina vykdyti įsipareigojimų. Taigi, esant bent vienai iš įstatyme numatytų sąlygų, t. y. negalėjimui atsiskaityti su kreditoriais arba paskelbimui, kad negali/neketina atsiskaityti su kreditoriais, įmonės vadovui jau atsiranda pareiga inicijuoti bankroto bylą. Pažymėtina, kad ši pareiga yra imperatyvi ir turi būti vykdoma. Įmonių bankroto įstatymas nenumato išimčių, kada vadovas gali nevykdyti šios pareigos. Todėl įmonės vadovas, laiku nesikreipiantis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo jo vadovaujamai įmonei, negali pasiteisinti subjektyviomis priežastimis, tokiomis kaip tikėjimasis, kad finansinė padėtis pagerės, verslo rizika ir pan.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, spręsdamas vadovo civilinės atsakomybės klausimą, kai jis laiku nesikreipė dėl bankroto bylos iškėlimo jo vadovaujamai įmonei, vienoje iš savo nutarčių (c. b. Nr. 3K-3-130/2011, 2011-03-25) pažymėjo, kad „pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonės administracijos vadovui nustatyta todėl, kad šis subjektas geriausiai žino įmonės finansinę būklę, o pavėluotas bankroto bylos iškėlimas galėtų pažeisti tiek jau esančių įmonės kreditorių interesus (jei toliau didėtų įmonės skolos), tiek ir naujų potencialių kreditorių interesus (jei šie asmenys, nežinodami apie įmonės nemokumą, tiektų jai prekes ir (arba) teiktų paslaugas“.

Kaip jau minėta, viena iš sąlygų, kada vadovui atsiranda pareiga inicijuoti bankroto bylą, yra negalėjimas atsiskaityti su kreditoriais. Tačiau kaip gi praktiškai vadovas turėtų įvertinti, kada įmonė nebegalės atsiskaityti su kreditoriais? Šis negalėjimas yra siejamas su įmonės nemokumu, kuris Įmonių bankroto įstatymo 2 str. 8 d. yra apibrėžtas kaip „įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės“. Svarbu atkreipti dėmesį, kad įmonė yra laikoma nemokia ir iš esmės vadovas jau turi pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto, ne tada, kai įmonė visiškai nebeturi turto, o dar tada, kai įmonės pradelsti įsiskolinimai pradeda viršyti pusę į įmonės balansą įrašyto turto vertės.

Pažeidus įstatyme nustatytą pareigą, kyla civilinė atsakomybė. Įmonių bankroto įstatymo 8 str. 4 d. numatyta, kad „įmonės vadovas ar kitas asmuo (asmenys), įmonėje turintis teisę priimti atitinkamą sprendimą, privalo padengti žalą, kurią kreditoriai patyrė dėl to, kad įmonė pavėlavo pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo“. Civilinė atsakomybė taikoma tik nustačius civilinės atsakomybės sąlygas, t. y. neteisėtus veiksmus, žalą ir priežastinį ryžį tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (Civilinio kodekso 6.246 str., 6.247 str., 6.249 str.). Nustačius neteisėtus veiksmus, įmonės vadovo kaltė preziumuojama ir jos įrodinėti nereikia (Civilinio kodekso 6.248 str. 1 d.).

Įmonės vadovą ir įmonę sieja fiduciariniai (pasitikėjimo) santykiai, vadovas privalo elgtis sąžiningai, rūpestingai, protingai ir apdairiai (Civilinio kodekso 2.87 str.). Taigi vadovo civilinė atsakomybė neįvykdžius įstatymo numatytos pareigos pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo kyla tiek Įmonių bankroto įstatymo 8 str. 4 d. pagrindu, tiek dėl fiduciarinių pareigų įmonės atžvilgiu pažeidimo. Įmonės vadovo veiksmai nesikreipiant į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, kai įmonė ilgą laiką nebevykdo veiklos ir didėja nuostoliai dėl neatsiskaitymo su kreditoriais, pripažintini kaip neatitinantys protingos verslo rizikos ir prieštarauja geriems verslo standartams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-03-25 nutartis c. b. Nr. c. b. Nr. 3K-3-130/2011). Taip pat ir aplaidus įmonės vadovo nepastebėjimas, kad įmonė yra nemokios būsenos, laikytinas neteisėtu neveikimu (Lietuvos apeliacinio teismo 2010-11-26 nutartis c. b. Nr. 2A-477/2009).

Nevykdant pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, gali atsirasti žalos tiek įmonei, tiek kreditoriams. Jeigu padidėja įmonės įsiskolinimai, įmonei padaroma tiesioginė žala, nes pablogėja įmonės turtinė padėtis. Tokiu atveju atsiranda žala ir kreditoriams, nes dėl padidėjusių įmonės skolų sumažėja jų reikalavimų patenkinimo galimybės. Civilinio kodekso 2.87 str. 7 d. numatyta, kad juridinio asmens valdymo organo narys privalo padarytą žalą atlyginti juridiniam asmeniui visiškai.

Bankroto administratorius yra pagrindinis subjektas, turintis teisę kreiptis į teismą dėl padarytos žalos atlyginimo. Įmonės naudai priteisus žalos atlyginimą, gautos sumos panaudojamos proporcingai tenkinti patvirtintus kreditorių reikalavimus, laikantis Įmonių bankroto įstatymo 35 str. nustatytos kreditorių reikalavimų tenkinimo eilės ir tvarkos. Žalos atlyginimas negali būti priteisiamas pavieniams kreditoriams, nes bankroto procese galioja kreditorių lygiateisiškumo principas, įmonės turtas dalijamas pagal nustatytą tvarką. Konkretus kreditorius į teismą dėl žalos atlyginimo galėtų kreiptis tik su netiesioginiu ieškiniu (CK 6.68 str.), pareikšdamas ieškinį skolininko (bankrutuojančios įmonės) vardu, jei pati bankrutuojanti įmonė (jos administratorius) savo teisės reikalauti žalos atlyginimo neįgyvendintų. Tokiu atveju, patenkinus netiesioginį ieškinį, išreikalautas turtas būtų įskaitomas į skolininko turtą ir naudojamas visų skolininko kreditorių reikalavimams tenkinti.

Taigi, įmonės vadovui nevykdant įstatyme numatytos pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, kai įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais, gali kilti asmeninė įmonės vadovo atsakomybė už atsiradusią žalą tiek įmonei, tiek jos kreditoriams.